Medinis draugų namelis

Ši gan sena, apsamanojusi trobelė stovi šalia nedidelio liepto. Namukas nedidelis, vienaaukštis, jame yra virtuvė, vonia, ir didžiulė svetainė su senovine sofa ir keliais foteliais bei daugybė kambariukų. Niekas nebeprisimena, kas ir kada statė šį namelį, bet jis aiškiai dvelkia senoviniu jaukumu ir magija. Jeigu kas nors pamato šį nebeišsiskiriantį iš ežero peizažo namelį, prieina arčiau, atėjus kažkas ima traukte traukti į vidų. Įsižiūrėjus virš medinių durų kaba neseniai uždėta lentelė: ,,Draugų namelis".  O balta magija viduje leidžia suprasti, kad tas, kuris prieš keletą metų pakabino lentelę ir kerais pagražino namuką, turėjo tikslą suburti draugų komandą.
Užėjęs vidun pasidairyk koridoriuje: ant sienų išraižyti draugų vardai... Ir nepamiršk, čia turi būti taikus su didžiausiais priešais. Kas gi bus, jeigu burtininkai nesutars?

Alisa lėtai pravėrė baltas namelio duris:
-Ar čia kas nors yra?- paklausė ji. Niekas neatsakė, bet panelė ėjo toliau koridoriumi. Ant sienų buvo išraižyti užrašai. Ji pirštų galiukais palietė raides ir ėjo toliau. Raštininkė praėjo pro kelias duris, bet nedrįso nuspausti durų rankenos. Alisa nusprendusi, kad čia yra turbūt tiesiog koks nors senas namas, kuriame niekas nebegyvena ir iš kambarių padaryti kokie nors sandėliukai, ji greitai išskuodė iš namo, bet apsisukusi ji pamatė ant durų iškabą, kurios ji prieš tai nepastebėjo. Ant jos buvo užrašyta "Draugų namelis". Alisa ir vėl įėjo į vidų ir iš karto nuspaudė pirmą pasitaikiusią durų rankeną. Už durų ji pamatė didžiulį, labai jaukų kambarį. Ji klestelėjo ant sofos ir apsidairė...

Andrea bėgo keliuku vedančiu į Draugų namelį. Ten jai labai patikdavo, juk ten ji susipažino su daugybe mokinių ir mokytojų! Netrukus mokytoja atsidurė prie namelio. Ant durų buvo, neseniai jos pakabintas medinis užrašas "Draugų namelis".  Mergina greitai  atvėrė duris ir garsiai, kad net namelis dundėjo, nubėgo į patį galą, kur buvo jos mėgstamas kambarys su spalvotais tapetais, raudona sofa ir didele krosnimi bei nedideliu ąžuoliniu staliuku. Andrea vos kvėpuodama nuo bėgimo, krito ant sofos ir pradėjo ruoštis jos naujoms, įdomioms ir smagioms pamokoms. Bet tada ji sukluso: koridoriuje girdėjosi kažkieno žingsniai. Kurie vis artėjo prie Andre'os mėgstamo kambario durų. O šios netrukus atsivėrė ir į kambarį įėjo..

Alisa apsidairė ir tik tada pamatė ant sofos šalia jos sėdinčia merginą:
-Oj, sveika. Mes kažkur matėmės ar ne?- suglumo raštininkė ir nužingsniavo prie nedidelio ąžuolinio staliuko. Ji išgirdo kitos merginos atsakymą ir prisiminė kur jos matėsi:
-Ai, teisingai prie smėlėto tako.- tyliai ištarė Alisa.
Ant staliuko stovėjo nedidelė dėžutė, ji ją paėmė ir atidarė. Alisa pamatė nedidelę burtininko figūrėlę ir išgirdo negarsią muziką:
-Tai muzikinė dėžutė. Ji tavo?- paklausė kitos merginos raštininkė ir uždarė dėžutę, išgirdusi merginos atsakymą ji pasakė:
-Ji tikriausiai labai sena.

Į kambarį įėjo Alisa. Ta, su kuria Andrea susipažino prie smėlėto tako, pušynėly. Raštininkė nebuvo nė kiek pasikeitusi. Išgirdusi Alisos žodžius, mergina nusišypsojusi pasakė:
- Sveika, malonu tave matyti, - pasisveikino Andrea. Tada greit parašė keletą sakinukų į savo mokytojo kalendorių, ir vėl pažvelgė į merginą. Ši buvo paėmusi jos seną, bet vis dar puikiai grojančią muzikinę dėžutę. Tada pasakė:
- Taip, ji mano. Ši dėžutė yra labai sena, jai daugiau nei šimtas metų. Ją mano protėviai visada perduodavo iš kartos į kartą. Man ji labai brangi, nes ją gavau gimtadienio proga iš tėvų, velionių tėvų, kurie jau ilsisi ramybėje..,- tai pasakiusi Andrea susimąstė. Jai buvo liūdna, kad tėvai dar net nesulaukę garbaus amžiaus ją paliko, pakliūdami į avariją. Bet jau po minutės Andrea atsibudo iš senų prisiminimų. Tada paklausė Alisos:
- Alisa, ką čia veiki? Tu čia pirmą kartą?

Alisa netrukus sulaukė klausimo:
-Na, aš tiesiog vaikščiojau ežero pakrante ir pamačiau šitą namelį. Aš apie šitą namelį nebuvau nė girdėjus.
Raštininkė atsisėdo ant fotelio ir pažvelgė į Andrea. Ant jos akių krito ilgos garbanos, jos akys buvo labai gražios. Atrodė taip lyg pati mergina labai paslaptinga. Nutraukusi savo mintis ji atsistojo ir ištarė:
-Aš einu paieškoti ko nors užkąsti.- ištarė raštininkė ir nuskubėjo prie durų. Išėjusi į koridorių ji pabandė surasti virtuvę. Ji atidarė duris buvusias dešinėje, bet ten buvo labai tamsu ir mergina pabandė surasti šviesos mygtuką, bet durys užsidarė ir užsitrenkė. Alisa galima sakyti puolė į paniką ir pradėjo daužyti duris:
-Andrea, kas nors, padėkit!!!- pradėjo ji rėkti. - Ramiai, Alisa, ramiai.- ramino save raštininkė ir pabandė surasti šviesos mygtuką.

Andrea klausė ką kalba Alisa. Tada pasakė:
- Mm, aišku. Aš apie šį namuką sužinojau dar būdama mergaitė. Ir visą laiką čia lankausi. Anksčiau pasikviesdavau draugų ir ten žaisdavome, darydavome namų darbus.. O dabar aš čia ateinu dėl pamokų. Tik dėl jų. Dabar šis namelis nebe populiarus,- atsiduso mokytoja. Kai išklausė Alisą, norėjo pasakyti jai dar vieną dalyką. Bet sušuko tik..
- Alisaaa!!! Palau.. - bet ji jau buvo nubėgusi. Tada Andrea pabandė vytis ją, bet ji jau buvo atvėrusi "Vėlių" duris, kurios užsidarė.. Pribėgusi prie kambario durų ji išgirdo kaip jos draugė šaukiasi pagalbos. Tuomet burtininkė nubėgo į savąjį kambarį, kur rado kažkokį gelžgalį. Ir pribėgus prie Vėlių kambario pradėjo bandyti atverti duris. Bet jos tik truputį sugirgždėjo ir nė iš vietos. Tada Andrea metė gelžgalį ant grindų, ir išsitraukė burtų lazdelę. Nes mergina žinojo, kad vėlės užrakino duris. Ir atstačiusi lazdelę į spyną, mokytoja sušuko:
- Alohomora! - durys jau beveik atsivėrė.
- Alohomora! - durys atsivėrė ir Alisa kuo greičiau išbėgo iš kambario. Ir Andrea pasiteiravo:
- Viskas gerai? Tada kai kalbėjom, kaip tik norėjau tau apie šį kambarį pasakyti, bet tu pabėgai..,- nusijuokė Andrea.

Mergina išgirdo žingsnius už durų, bet tai tik dar labiau ją išgasdino:
-Gelbėkit!!!- suriko Alisa. Ji apsidairė ir jos akys sustojo ties durų rankena, ji pamatė kaip kažkas klibina rankeną. Raštininkei pradėjo svaigti galva, ji atsisėdo ant žemės ir stipriai užsimerkė. Ji pradėjo justi lyg šitas kambarys ją traukia į vidų. Ji atsistojo ir pabandė surasti šviesos mygtuką, jei toks yra. Bet staiga į kambarį įsiveržė šviesa ir Alisa žengė žingsnį į šviesą ir suklupo ant grindų. Ji atsisuko ir pamatė už nugaros užsiveriančias duris ir šalia bestovinčią Andrea:
-Man viskas gerai. Labai tau ačiū.- nuleido akis žemyn mergina ir atsistojo. - Labai ačiū, kad mane išgelbėjai. Na aš jau gal eisiu.- nusišypsojo raštininkė ir apsisuko link durų.

Kai Alisos gelbėjimo operacija baigėsi, Andrea išklausė, kaip raštininkė nuoširdžiai jai padėkojo. O mergina tarė:
- Nėra už ką, mieloji. Stenkis kitą kartą kai čia ateisi, neįkliūti ten, nes manęs gali nebūt, - sumojo pirštu Andrea. Tada mokytoja pažiūrėjo į Alisą. Ši stovėjo nuleidusi akis. Andrea suprato, kad jai pasidarė nepatogu, kad sukėlė rūpesčių. Kai raštininkė pasakė, kad jau eis, mergina sutiko. Suprato, kad jai yra darbo, kaip ir pačiai, tad nusišypsojo ir pamojavusi sušuko:
- Iki pasimatymo, Alisa! - ir palydėjusi akimis tolstančią draugę, Andrea nuėjo į savo kambarį tvarkyti reikalų dėl pamokų ir apgalvoti nuostabią, šiandieninę pažintį.