Šiandien didžioji salė buvo apšviesta keliom dešimtim deglų, ir gal šimtu.. ne, gal dviem šimtais palubėje skraidančių žvakių. Pačios lubos šiandien buvo giedros, bet tamsus kaip naktį, išdabintas tukstančiais žvaigždžių, nematyti anei debesėlio. Gal tiesiog taip atrodė, o gal taip ištiesų buvo - padange prasklendė keli dideli paukščiai, kurie gracingai mojuodami sparnais skrido iškėlę galvas kaip dangaus karaliai. Bet tai nebuvo tikra... o gal?
Didžiosios Salės viduryje, tiesiai priešais visus kitus stalus, išdidžiai puikavosi Garbingasis Stalas, prie kurio sėdėjo tik mokytojai ir direktorė. Balta staltiese nuklotas stalas laikė nemažai sidabrinių indų ir krištolinių taurių, kurios žibėjo deglų šviesoje.
Na, nepamirškime ir to, kad čia stovėjo ir krūva patiekalų, kurie tiesiog vertė seilę varvint. Tai kiauliena, vištiena, antiena, bulvės, bulvytės, dešrelės, daržovės...! Nespėtum apsisukt, o akies nebegali aprėbti, kiek jis turi skanumynų. Žinoma, po to atkeliauja desertas, po kurio, taip sakant, gerai miegasi. Taip pat netruko ir gėrimų. Net nereikia vardint, tiesiog... moliūgų sultys, kaip įprasta. Na, ir dar keli kitokio plauko ąsočiai, kurie tik ir laukė savo eilės, kada gi bus išgerti.
Aplink zujo mokiniai, vis iš padilbių žvelgdami į profesorius, kurie atėję čia skaniai pusryčiavo, pietavo, ar vakarieniavo. Čia virė kalbos. Suagusiųjų kalbos.