Verpėjo akligatvis

Tarp visos miestelio bjauriasties, rūko, niūrumo ir purvo šios gatvelės nei nepastebėtum. Rudi, identiški, sujungti namai, vienodi pajuodę kaminai... Regis, tik apdūmiję gatvių pavadinimai leido orientuotis mieste.
Tačiau ši gatvė, nenuvedanti niekur, - galbūt dėlto ir buvo pavadinta akligatviu - kažkuo išsiskyrė. Likusioje miesto dalyje bent jau galėjai jausti žmonių bendravimą, juos vienijančius ryšius. Čia to nebuvo. Tai buvo tarsi visiškai kitas pasaulis, atskirtas nuo pačio miesto. Tarsi žmonės tik gyveno tam, kad gyventų.
Gatvė, patenkama siauru skersgatviu, buvo plytinė, kaip ir kitos. Tačiau juodžiausia iš visų. Čia, matyt, pasidarbavo arti stovintis apleistas malūnas: jo didžiulis kaminas seniau kone kiekvieną akimirką puškavo sunkius juodus dūmus. Dabar tik apdūmytos plytos ir didelis smogas, susitelkęs virš miesto, bylojo apie šio niūraus statinio darbus.
Akligatviui, regis, nebuvo lemta tapti populiaram. Tas greičiausiai įvyko dėl netoli esančios purvinos upės skleidžiamo kvapo. Šiaip ar taip, gatvė buvo retai gyvenama.
Sudaužyti gatvių žibintai, po jais dar besimėtantys stiklai... Iškulti langai ir už jų plytinti tamsuma... Užkaltos, o kartais ir išlaužtos durys... Taip, jūs nesuklydote. Tai - Verpėjo Akligatvis.