Ežero pakrantė

Tai pakrantė, esanti prie Mendergano ežero.

Vėlus vakaras. Ateinu prie ežero pakrantės. Śvelnus vėjelis man drąsko plaukus.
Įkvepiu gaivaus Mendergano oro.
Juk kadaise čia buvo kaimelis...-pagalvoju aš.Juk aš vampyras...Nesuprantu kaip kiti profesoriai arba mokiniai manęs nebijo...
Aš atsisėdu ant žolės, užsimerkiu ir pradedu svajoti.
Hm...Šiek tiek ištroškau...
Pasiemu savo lazdelę ir tariu:
-Zampletonia uno
Prie manęs atsiranda buteliukas.
-Aqua momentum!-tariu aš.
Staiga buteliukas prisipildo vandens. Aš pasiemu buteliuką ir pradedu gerti vandenį. Išgėręs visą padedu ant žolės, šalia manęs, užsimerkiu ir pradedu svajoti.

((Jami, šioje mokykloje neburiama lazdelėmis - viskas rankomis))

Saulė jau leidosi, aš vaikštinėjau pakrante. Plaukai draikstėsi vėjyje, o ilga juoda suknelė plazdeno. Aplink mane sukosi drugelių būrys, o šalia manęs ėjo juodoji pantera Lakira. Ji mano koziris ir mano galia.
- Lakira, man tik devyniolika, o jau esu mokyklos direktorė... Mama, senelė - jos tiek daug prisidėjo prie šios mokyklos. O aš... Aš dar niekuo neprisidėjau...
Perbraukiau ranką per Lakiros kailį. Jis švelnutis.
Tikiuosi nieko nėra ir niekas nepamatys... Juk visi mano, kad burtažodžius tariu, o ne juos valdau rankomis...
Mostelėjau ranką ir dingau šviesoje, po keleto sekundžių mano suknelė buvo juoda ir trumpa.
- Dievulėliau, magija, šiandien išrinkai tikrai neblogą suknelę! - nusišypsojau ir atsisėdau ant didžiulio akmens prie ežero.
Kaip čia gera...

((Aišku))
Aš atsimerkiau vos išgirdęs kažkieno žingsnius. Atsispyriau ir tapau šikšnosparniu. Visai netoli manęs, prie akmens sedėdi Klaudija, mokyklos direktorė. Aš nusileidau žemyn prie akmens.
-O, sveiki direktore-šyptelėjau-Kas tokį nuostabų vakarą Mendergano direktore atvedė prie ežero?-ir vėl šyptelėjau.
Prisėdęs prie direktorės tariau:
-Nuostabus vakaras, ar ne?
Pažvelgęs į direktorės šoną pamačiau juodąją pantera.
-Kokia graži. Koks vardas?-užklausiau direktorės.

O, sveikas! - išsigandau šalia išvydusi šikšnosparnį. - dažnai čia lankausi. Tiksliau jau 19 metų. Ir beje kreipkis į mane Klaudija, o ne direktore - nervina.
Lakira pažiūrėjo į Jamisoną ir jau norėjo jį pulti, bet staigiai uždėjusi ranką prie krūtines ji apsigalvojo.
- Beje, tai - Lakira. Mano galia ir didybė, - nusišypsojau. - O kas tave, Jamisonai, atvedė čia?
Staiga Lakira į mane pasižiūrėjo žudančiu žvilgsniu ir atsikėlusi nuėjo, prieš tai dar sušnypštusi Jamisonui.
- Atleisk, Lakira - pavydi. Pagal ją - negaliu su niekuo bendrauti, išskyrus ja. Jai greit praeis.
Pasėmiau vandens į delnus ir apipyliau Jamisoną.
- Atsirevančuok jei pavyks, - ir staigiai pakilusi pradėjau bėgti pakrante.

Atsibudau iš savo miegų.
-Mėgstu pabūti vienas, vakare. Tai mane įkvepia...-tariau aš.
Kai direktorė mane apipylė tik nusijuokiau.
-O jei nepavyks?-sušukau aš jai.
Tada mostelėjau kelis kartus ir tariau:
-Aquterino!
Staiga iš mano rankų išėjo ne maža vandens srovė ir sekiojo paskui direktorę.
Galiausiai ją apipylė.
Nusijuokiau.
-Gal padėti? Zinteronium quamentum!-mostelėjas rankomis tariau aš.
Staiga, visai netikėtai nuo Klaudijos (direktorės) suknelės dingo visas vanduo. Jis išdžiuvo.
-Na, o aš šlapias pastovėsiu-nusijuokiau Klaudijai.

Apsisukusi pamačiau, kad link manęs ateina didžiulė vandens čiurkšlė. Nespėjau nė mirktelt, kai jau buvau šlapia. Iš netikėtumo pargriuvau.
Jamisonas taręs burtažodį mano suknelę išdžiovino.
- Ačiū. O tu tikrai šlapias gali pastovėti. Nieko tau baisaus nenutiks.

Nusišypsojau.
-Aha. Žinoma, bet galiu padaryti va taip-tariau aš.
Atsispyriau ir tapau šikšnosparniu. Tada nusileidau ir buvau jau sausas.
Įkvėpiau oro.
-Nemanai, kad šiek tiek vėsoka? Man tai kas, bet bijau, kad tu gali sušalti-šyptelėjau.

- Nesušalsiu. O jei ir sušalsiu - neblogai būtų atostogos.
Šalia manęs vėl atsliūkino Lakira ir pradėjo murkti.
- Eik, mieloji, tikrai nenorėčiau, kad susirgtum.
Lakira pažiūrėjo į mane dar kartą prisiglaudė ir nuėjo link Mendergano.
- Gražus vakaras, ar ne?
Aš žiūrėjau į tolį, net nežinau kodėl. Man visada nuo mažumės atrodė, jog ten slypi džiunglės ir lediniai kalnai. O tarp džiunglių kalnų sėdi pelikanas. Nežinau kas man buvo tada užplaukę.
- Jamisonai, iš kur tu? Žinau, kad tu mokytojas, tik tiek. O daugiau?

Šyptelėjau.
-Iš Škotijos, bet ilgą laiką gyvenau Londone. Buvau grynas londonietis, bet kažkas mane atvedė čia-į Menderganą. Atvykau ne tik mokyti, bet ir apginti artėjančiai kovai. Kokia tai kova-kolkas neprasitarsiu-šyptelėjau.
Išgirdęs dar vieną klausimą atsakiau:
-Aha. Tikrai. Greit tems. Nereikėtu eiti į pilį? Naktį direktorei lauke pavojinga-nusijuokiau aš.

- Jei esu mergina ir direktorė, tai jau reiškia, kad negaliu naktimis paslampinėti? Ot, jūs vaikinai - keisti.
Tikiuosi Lakira nuėjo be problemų. Įdomu, ar manęs kas ieškojo.
Aš vėl nuėjau prie akmens ir ant jo atsisėdau. Šis vakaras nuostabus!
- Jamisonai, su tavini puikiai praleidau laiką. Bet man manau reikia grįžti į Menderganą...

Nusijuokiau.
-Aišku gali būti, bet kaip mergina, juk lauke gali tykoti pavojingi troliai ar net vilkolakiai!-nusijuokiau dar kartą.
Įkvėpiau oro. Netikėtai danguje pasirodė dangaus blynas-mėnulis.
-Gerai. Keliaujam, nes dabar pats tinkamiausias metas pulti nedraugiškiems vampyrams.
Atsistojau, atsisukau į Klaudiją ir tariau:
-Einam?

Dar kartą pažiūrėjau į Jamisoną.
- Na žinoma.

Aš ir Klaudija nužingsniavome į Menderganą.