Klaudija įbėgo į savo kabinetą ir užrakino duris. Iš lentynos išsitraukė popieriaus lapą, adresų knygelę ir rašalą. Pradėjo rašyti.
" Miško sarge,
Turime ne pačių mylimiausių svečių Mendergano valdose. Pats žinai ko turėjome sulaukti. Verno kariuomenės. Jei ką pastebėsi informuok. Beje saugok vaikus, jie ateis su mano pavaduotoja prie požeminių miško koridorių.
Klaudija."
Staiga ant laiško užkrito amuletas. Klaudija pakėlė galvą prieš ją stovėjo vaikinas. Jis buvo nusismaukęs gobtuvą, jo plaukai buvo juodos spalvos kaip varno, kuris tupėjo ant Klaudijos lentynos.
- Štai ir vėl susitikom, Klaudija, - tarė nepažįstamasis.
- Atrodo, kad taip, - iškėlusi galvą atsakė Klaudija.
- Pasiilgau.
Klaudija nusuko galvą pro langą ir atsisėdo ant palangės.
- Tu niekada nesupratai, ar ne? Aš tavęs nebijau. Tavo kariuomenės irgi. Noriu, kad dingtum, kad tavęs čia nebūtų. Kaip matau nori karo?
Nepažįstamasis vaikinas priėjo prie Klaudijos ir padėjo ranką ant peties. Klaudija pašoko ir skėlė jam antausį.
- Supranti, aš tavęs pažinot nenoriu. Dink. Nori karo - bus, tačiau tu manęs neliesi, aišku?!
- Puiku, Klaudija, tikėjausi sudaryti sandorį, bet matau nieko neišeis.
Jis užsimetė gobtuvą ir dingo.
Klaudija atsisėdo ant sofos ir pradėjo gyliai kvėpuoti. Ji buvo tokia išsigandusi ir sugniuždyta kaip niekad. Pro langą įskrido balandis ir pasiėmė laišką, o Klaudija jį tik palydėjo žvilgsniu...
Temos pavadinimas: Direktorės Kabinetas 
2016-09-22, 16:21
